Juodkrantė
Apsilankykite Juodkrantėje ir susipažinkite su jos istorija
Juodkrantės lankytinos vietos
Liudviko Rėzos kultūros centras
L. Rezos g. 8B, Juodkrantė
Gintaro įlanka
Šiaurinė Juodkrantės dalis
Akmens skulptūrų parkas „Žemė ir vanduo”
L. Rėzos g. - pėsčiųjų takas prie marių
Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus Pamario galerija
L. Rėzos g. 3, Juodkrantė
Juodkrantės evangelikų liuteronų bažnyčia
L. Rėzos g. 56, Juodkrantė
Juodkrantės švyturys 1950 m.
Juodkrantės sengirė
Pilkųjų garnių ir kormoranų
kolonija Juodkrantėje
2,8 km nuo Juodkrantės centro link Nidos
Raganų kalno medinių skulptūrų ekspozicija
Raganų kalnas
Pažintinis dendrologinis takas
Juodkrantėje
Gintaro įlankos g.
Juodkrantės istorija
Pirmą kartą mokesčių apskaitoje Juodkrantė paminėta 1429 m., tačiau tuomet ji buvo arčiau jūros ir apie 2,5 km į šiaurę nuo dabartinės vietos. 1539 m. gyveno keturiolika žvejų šeimų, dvi neakivaizdinės žvejų ir dvi dvarininkų šeimos. Dėl gyvenimo sunkumų, skurdo ir pavojaus, kad smėlis juda, žmonės šią vietą paliko. 1593 m. gyveno tik 6 dvarininkų šeimos. 1599 ir 1600 m. 13 vienkiemių kaimas buvo beveik užkastas smėliu. 1603 m. maras nusinešė daug gyvybių. Tik 6 trobelėse dar buvo keletas gyventojų. Smėlio invazija nesiliovė ir Juodkrantės kaimas pajūryje paskutinį kartą paminėtas 1724 m.
Valstybinių miškų urėdas Hansas Reinišas 1669 m. gavo leidimą prie kelio įrengti užeigą, o 1682 m. šalia jos įkurdinti keletą žvejų šeimų. Taip gimė Juodkrantė, dar vadinama Senąja Juodkrante. Rusijos okupacija sulėtino tolesnę jos raidą. 1784 m. čia buvo apsigyvenę septyni ūkiai. Palaidoto Karvaičių kaimo gyventojai apsigyveno į pietus nuo dabartinės Juodkrantės apie 1794 m. Jį pavadino Naujaisiais Karvaičiais. Iš senųjų Karvaičių bažnyčia buvo atkelta 1794 m. Iš naujos vietos pasitraukus paskutiniam Karvaičių pamokslininkui, ją imta vadinti Juodkrantės bažnyčia. Šalia 1814 m. atsiradusi nauja gyvenvietė vadinosi „Juodkrantė prie bažnyčios“. Kai 1878 m. sudegė senasis maldos namas, 1885 m. jis buvo pakeistas nauja raudonų plytų bažnyčia.
XIX amžiuje Naujieji Karvaiciai, Juodkrantė prie bažnyčios ir Senosios Juodkrantės gyvenvietės išaugo į vieną kaimą. Tačiau vietos gyventojai jas pripažino atskiromis dalimis iki 1945 m. Šios trys senosios Juodkrantės dalys vis dar gali būti atpažįstamos dabartiniame kaimo plane.
Auganti kurorto ir gintaro kasimo įmonė „W. Stantien ir M. Becker“ turėjo esminės įtakos kaimo raidai XIX a. antroje pusėje. Kaip kurortas Juodkrantė išgarsėjo 1840 m. Pirmieji garlaiviai iš Klaipėdos atplaukė 1858 m. Užbaigus pylimą, buvo įrengti kiti garlaivių maršrutai iš Tilžės ir Kranto. Rekreaciniams klausimams spręsti 1881 m. buvo įkurtas Kurorto komitetas. Svarbiausi asmenys Juodkrantės plėtrai buvo viešbučių savininkai Edwardas ir Lui Stellmachers, taip pat kurorto komisaras Rudolfas Verneris.
1855, 1860 ir 1861 m. žemsiurbėms gilinant marių vandens taką, prie Juodkrantės buvo rasti pirmieji gintaro pavyzdžiai. Tai patraukė dviejų verslininkų W. Stantieno ir M. Beckerio dėmesį. Jie gavo išskirtines gintaro kasimo teises savo kompanijai W. Stantien ir M. Becker. Savo ruožtu įmonė buvo atsakinga už vandens kelio valymą ir priežiūrą. Tai turėjo teigiamos įtakos kurorto plėtrai: bendrovė iškasė ir įrengė žemsiurbių uostą (vadinamąjį Gintaro įlanką), sutvirtino erozijas marių krantus iškastu gruntu, finansavo pylimo statybą garlaiviams ir nupirko naujus vargonus naujajai. Juodkrantės bažnyčia. Pačiame Juodkrantės centre iškilo įmonės pastatas. Darbas žemsiurbėse ir gintaro rūšiavimas vietos bendruomenei atnešė papildomų pajamų. Įmonė statė medines kareivines darbininkams iš žemyno, daugiausia lietuviams. Gintaro fabrikas Juodkrantėje veiklą baigė 1890 m. ir visi joje dirbę paliko kaimą.
Nauja mokykla Juodkrantėje buvo pastatyta 1903 m. Juodkrantėje XIX a. ir XX a. pradžioje atsirado daug naujų viešbučių, svečių namų, kotedžų, parduotuvių ir restoranų. Tai prabangus kurortinis miestelis tiek poilsiautojams, tiek turistams su gilia istorija ir daug lankytinų vietų.